Galios ir Rasės

Leidžiamų būsenų, galių ir rasių sąrašas

Personažas gali turėti tik vieną iš šių stebuklingųjų galių ar rasių (kai kuriems personažams galima turėti kelias, bet jie turi būti smarkiai prisidėję prie forumo vystymo):
Aiškiaregystė
Animagija
Laumė
Legilimantija
Metamorfmagystė
Šnypštūnas
Vaiduoklis
Vampyras
Vela
Vilkolakis
Undinė
Demonas
Sparnai
Personažas, turėdamas stebuklingąją galią ar rasę, dar gali turėti vieną iš šių galių (taip pat vieną iš šių galių galima gauti neturint vienos iš aukščiau išvardintų galių ar rasių):
Keliavimas oru
Oklumantija

Registracija būsenai, galiai arba rasei gauti


Prieš pateikiant prašymą, privaloma susipažinti su informacija apie pasirinktą būseną, galią ar rasę, pateiktą šiame straipsnyje žemiau. Jei prašymas bus patvirtintas, rašomuose RPG minimi faktai apie gautą būseną, galią ar rasę negali prieštarauti šiame straipsnyje pateiktai informacijai.


Personažas gali turėti stebuklingą galią arba būti tam tikros rasės atstovas tik pateikęs prašymą Magijos ministerijos Magiškųjų gyvūnų kontrolės departamento vadovui arba darbuotojui; Magijos ministrui, jei šis departamentas neturi vadovo, arba kitam asmeniui, atliekančiam departamento vadovo funkciją (Ruby Roundhause) informacija apie tai pateikiama Magiškųjų gyvūnų kontrolės departamento informacijos temoje.


Čia taip pat galima rasti sąrašą su visais forumiečių veikėjais, turinčiais magiškų galių, būseną ar priklausančių magiškai rasei.


Kainos

Aiškiaregystė - 100 galeonų
Animagija - 350 galeonų
Laumė - 300 galeonų
Legilimantija - 300 galeonų
Metamorfmagystė - 550 galeonų
Šnypštūnas - 130 galeonų
Vaiduoklis - 130 galeonų
Vampyras - 400 galeonų
Vela - 300 galeonų
Vilkolakis - 450 galeonų
Undinė - 400 galeonų
Demonas - 260 galeonų
Sparnai - 480 galeonų
Keliavimas oru - 200 galeonų
Oklumantija - 200 galeonų

Galios

Aiškiaregystė
Aiškiaregys yra apdovanotas burtininkas ar ragana, kuris turi gebėjimą su Vidine akimi pamatyti ateitį.
Aiškiaregiai išpranašauja pranašystes, kurios yra užrašomos ir patalpinamos į Pranašysčių salę Magijos Ministerijos Paslapčių departamente.
Tikri aiškiaregiai yra labai reti, todėl sunku vieną žmogų palaikyti tokiu, jei jis retkarčiais išpranašauja tikslias pranašystes.
Matyti ateitį yra neįtikinėtinai sudėtinga dėl kiekvieno veiksmo ir jo pasekmių kompleksiškumo.
Kentaurai yra aiškiaregiai su savo pačių atieties būrimo savitumais, kurie skiriasi nuo žmonių būrimo.
Aiškiaregys įvardytojas yra burtininkų profesija, kuria užsiima burtininkas, turintis gebėjimą matyti ateitį.
Nors dauguma raganų ir burtininkų vaikų vardus renkasi įprastai, pagal tai, kokie vardai jiems labiau patinka, vis dar yra tokių, sekančių sena burtininkų tradicija - konsultuotis su Aiškiaregiu įvardytoju bei pasinaudoti ateities būrimu, išpranašaujant koks vaikas galėtų būti. Aiškiaregys įvardytojas išpranašaus kūdikio ateitį ir pasiūlys tinkamą vardą, paprastai mainais į padorų aukso užmokestį.
Aiškiaregiai įvardytojai šiandieniniais laikais vis retesni, kadangi daugelis tėvų nemėgsta gauti užuominų apie galimą jų vaiko ateitį. Tie, kurie pasinaudoja Aiškiaregio įvardytojo paslaugomis, po to dažnai nerimauja ir trokšta, kad niekada nebūtų išgirdę pranašystės.

Animagija
Animagas – burtininkas ar ragana, gebantis pasiversti į gyvūną ir atgal į žmogų. Tai yra išmokstamas gebėjimas. Norint tapti animagu, reikia gebėjimų, praktikos ir kantrybės. Procesas yra labai sudėtingas ir pavojingas, nes klaidinga transformacija gali turėti baisių padarinių. Ką nors padarius ne taip, burtininkas gali tapti žmogaus ir gyvūno hibridu. Hogvartse apie animagus mokoma III kurse. III kurso ir vyresni mokiniai gali mokytis tapti animagu su profesoriaus pagalba ir juo tapti.
Norint tapti animagu, reikia visą mėnesį (nuo pilnaties iki pilnaties) burnoje laikyti mandragoros lapą. Jeigu lapas yra praryjamas, išspjaunamas ar pan., reikia pradėti iš naujo. Per kitą matomą pilnatį (jeigu naktis yra apsiniaukusi, reikia pradėti iš naujo) burtininkas turi išspjauti lapą į buteliuką mėnulio šviesos apšviestame plote. Taip pat burtininkas turi įdėti savo plauką, rasos lašą, kuris nebuvo užmintas ar matęs saulės šviesos septynias dienas, ir kaukolėtojo sfinkso lėliukę. Mišinys turi būti laikomas ramioje ir tamsioje vietoje. Jo negalima judinti.
Kai eliksyras yra gatavas, burtininkas turi laukti audros. Laukimo metu burtininkas turi kasdien saulėtekio ir saulėlydžio metu kartoti Animago burtažodį (Amato Animo Animato Animagus), lazdelės galą pridėdamas prie širdies. Kai ateina audra su žaibais, burtininkas privalo staigiai patekti į didelę ir saugią vietą, pakartoti burtažodį ir išgerti eliksyrą.
Pirminiam mokymosi etapui pasibaigus, Animagas gali pasiversti bet kada – su lazdele ir be jos. Animagai, kurie virsta į skraidantį gyvūną, gali skraidyti nenaudodami šluotos, skraidančio kilimo ir t.t. Svarstoma, ar Animagas gali tapti magiška būtybe (tikima, kad taip) bei Psichu (manoma, kad ne).
Animagas gali tapti tik vienos konkrečios rūšies gyvūnu. Burtininkas gyvūno nesirenka, jis įgauna gyvūno formą pagal savo vidines savybes ir bruožus. Jeigu burtininkas yra pajėgus iškviesti kūnišką Gynėją, tikėtina, kad jis bus toks pat gyvūnas, kokiu virsta animagas. Jeigu gyvūnas, kuriuo virsta burtininkas, gyvena trumpiau nei žmogus, animagijos atveju jo gyvenimo trukmė pailgėja.
Kiekvienas animagas turi kažkokią ypatingą žymę (skiriamąjį ženklą), kuri yra matoma jiems pasivertus gyvūnu. Tai gali būti fizinė žymė ar ne biologinis priedas prie žmogaus kūno (dantų struktūra, akiniai ar pan.). Jeigu animagas, būdamas žmogumi, patiria didelį kūno pokytį (pvz., praranda kūno dalį), tas pokytis yra matomas ir gyvūno formoje. Animagas gali pasirinkti, ar nori transformuoti savo drabužius ir papuošalus.
Pagrindinis skirtumas tarp animagijos ir transfigūracinių kerų yra tas, kad animagai gali pasiversti gyvūnu nenaudodami lazdelės ir netardami burtažodžio. Norint atlikti žmonių transfigūraciją, reikia naudoti kerus. Pavirtęs gyvūnu žmogus išlaiko žmogaus mąstymą ir protą, tačiau jausmai nėra tokie kompleksiški. Kai animagas yra gyvūno formos, psichų poveikis jam yra mažesnis.
Animagai geba bendrauti su normaliais gyvūnais. Jie gali suprasti, ko nori kitas gyvūnas, tačiau nėra tiksliai žinoma, kiek gerai animagai gali su jais „susišnekėti“. Nėra tiksliai žinoma, kaip animagai bendrauja su gyvūnais, tačiau manoma, kad tai nėra telepatija.
Atvertimo kerai priverčia animagą grįžti į žmogiškąjį būvį.
Skirtumas tarp vilkolakio ir animago yra tas, kad vilkolakio pasivertimas yra perduotas kito vilkolakio, be to, nėra kontroliuojamas ir savanoriškas, o animagija yra išmokstamas gebėjimas, kurį burtininkas naudoja tada, kada nori. Kadangi vilkolakiai puola tik žmones ir save, animagai, pavirtę į gyvūnus, gali šiems padėti ištverti laiką, kai jie tampa vilkais.
Kiekvienas animagas turi būti užregistruotas Magijos ministerijoje. Užregistruoti reikia gyvūną ir skiriamąjį ženklą. Neregistruoti animagai yra sodinami į Azkabano kalėjimą, tačiau nėra žinoma, kokio ilgio bausmė už tai gresia.
Išimtis: veikėjas, kuriam Maigškųjų gyvūnų kontrolės departamento (MM4) nesuteikta animago galia, pasiversti į gyvūną gali naudodamasis egzistuojančiu arba neegzistuojančiu burtažodžiu, tačiau tokiu atveju jo protas irgi transifigūruojamas į gyvūno, todėl jis negalės atvirsti į žmogų pats (skirtingai nei animagas) ir jam reikės kito burtininko pagalbos.

Keliavimas oru
Keliavimas oru yra magiškas keliavimo būdas. Žmogus, keliaujantis oru, turi gerai įsivaizduoti vietą, į kurią nori patekti. Tokiu būdu žmogus išnyksta iš vienos vietos ir iš karto atsiranda toje, apie kurią galvoja. Tai yra greičiausias būdas kur nors patekti, tačiau kartu šis būdas yra ir labai sudėtingas.
Žinoma, kad didelė burtininkų dalis, oru keliaudami pirmą kartą, apsivemia.
Norint keliauti oru svarbiausi yra trys dalykai: kelionės tikslas, ryžtas ir susikaupimas. Burtininkas turi būti pasiryžęs pasiekti kelionės tikslą, tačiau turi ne skubėti, o tai daryti susikaupęs.
Žmogus, kur nors persikeliantis oru, sukelia tam tikrą garsą. Jis gali būti skirtingo garsumo: nuo tylaus iki garsaus pokštelėjimo.
Namų elfai taip pat gali keliauti oru, tačiau jie neturi tam tikrų burtininkams galiojančių apribojimų, pvz., keliauti oru Hogvartso pilyje. Kaip namų elfas keliauja oru, garsas dažniausiai būna triukšmingas.
Burtininkams norint persikelti oru paprastai reikia burtų lazdelės. Tačiau galingi burtininkai tai gali atlikti ir be jos, kaip ir daugelį kitų kerų.
Keliavimas oru padidėjus atstumams tampa labai sudėtingas. Taip keliauti iš vieno žemyno į kitą galėtų tik labai gabūs burtininkai. Keliauti oru turėtų tik labai gabūs burtininkai, nes kiti gali patirti plyšimą, sunkius sužalojimus ar netgi mirti. Burtininkas, keliaujantis oru, turi gerai žinoti vietą, į kurią keliauja, nes ją reikia labai aiškiai įsivaizduoti.
Manoma, kad burtininkai gali oru nukeliauti tik ten, kur yra anksčiau buvę ar bent matę tą vietą. Neužtenka pamatyti tos vietos nuotrauką ar kokį kitą vaizdą. Taip pat burtininkas, norintis kur nors nukeliauti oru, turi bent maždaug įsivaizduoti, kur ta vieta yra. Neužtenka apie tą vietą žinoti ar būti ją mačius. Vis dėlto jeigu burtininkas žino vietos pavadinimą ir/ar maždaug žino, kur ji yra, persikėlimas įmanomas, tačiau jis gali būti ne visiškai tikslus: burtininkas pateks į tą miestą ar pan., tačiau negalės pasirinkti, kurioje to miesto vietoje atsidurti.
Keliauti oru galima ir ne vienam burtininkui. Tokį variantą naudoja suaugę burtininkai, norintys kur nors perkelti pilnametystės nesulaukusį burtininką arba jeigu reikia kur nors pergabenti sužeistąjį. Labiau patyręs burtininkas kitą perkelia oru laikydamas jį už rankos. Tokį metodą Magijos ministerija rekomenduoja tam atvejui, jeigu šeimai su vaikais reikia skubiai pabėgti nuo kokio nors pavojaus. Žmogus, nemokantis keliauti oru, turi laikyti kito burtininko ranką kiek įmanoma tvirčiau. Tačiau jeigu abu asmenys yra pajėgūs persikelti, taip stipriai laikytis nereikia, nes tokiu atveju pajėgesnis burtininkas tik padeda porininkui.
Namų elfai taip pat gali atlikti grupinį persikėlimą oru.
Toks persikėlimas gali būti įvykdytas ir prieš burtininko, bandančio persikelti, valią. Tuo momentu, kai yra persikeliama, reikia sugriebti to burtininko ranką ir tada persikelsi kartu su juo. Atsikratyti persekiotojo galima tik relashio kerais ir iš karto persikėlus dar kartą.
Norint persikelti su kokiais nors nežmogiškos kilmės padarais, reikia turėti omenyje, kad daugelis iš jų negali keliauti oru, nes to neleidžia jų organizmo struktūra.
Paukščiai feniksai taip pat gali patys persikelti oru.
Norint legaliai keliauti oru, reikia gauti tam leidimą. Didžiojoje Britanijoje jį galima gauti sulaukus bent 17 metų, tai reiškia, kad keliautojo oru galią gali gauti tik septintakursiai ir vyresni. Tačiau kai kuriose šalyse šis amžius skiriasi, pvz., Danijoje nepilnamečiai taip pat gali keliauti oru. Sumokėjus mokestį keliauti oru gali mokytis ir tie nepilnamečiai burtininkai, kurie artimiausio testo metu jau bus sulaukę pilnametystės.
Keliauti oru neturint licencijos yra įmanoma, tačiau nerekomenduojama dėl to, kad burtininkas gali būti sužeistas. Patyrus plyšimą reikia jį skubiai gydyti, kad būtų išvengta komplikacijų. Dėl sužeidimo galimybės Magijos ministerija tiems, kurie keliauja oru neturėdami licencijos, skiria dideles baudas. Licenciją gauti yra gana sunku dėl to, kad net ir mažiausia klaida (pvz., pusės antakio palikimas) lemia tai, kad egzaminas yra neišlaikytas.
Yra kerai, skirti užblokuoti galimybę keliauti oru kokioje nors vietoje. Namų elfams, tiesa, šie kerai negalioja, jie vis tiek gali patekti į tokią vietą ar iš jos iškeliauti. Tikėtina, kad kai buvo kuriami kerai, į tokius padarus kaip namų elfai ar feniksai nebuvo atkreiptas dėmesys. Namų elfai yra pajėgūs iš šiais kerais užburtos vietos išgabenti ir burtininką.

Legilimantija
Legilimantija yra sugebėjimas naviguoti tarp žmogaus minčių sluoksnių ir teisingai juos interpretuoti. Žiobarai tai vadina „minčių skaitymu“. Hogvartso įkūrėjai suteikė šią galią Paskirstymo kepurei, kad ji galėtų teisingai paskirti moksleivius į koledžus.
Patyręs legilimantas gali įsigauti į kito žmogaus mintis nenaudodamas kerų ar lazdelės. Tačiau jeigu legilimantas nėra labai stiprus šioje srityje, jam reikės kerų. Jeigu žmogus, į kurio mintis bandoma įsiskverbti, nėra geras oklumantas, legilimantas supras, kad jis meluoja, taip pat sugebės matyti jausmus, mintis ir atsiminimus. Ypatingai stiprūs legilimantai gali veikti aukos mintis, pavyzdžiui, priversti galvoti, kad vyksta kokie nors įvykiai.
Legilimantiją atlikti yra lengviau tada, kai aukos ir užpuoliko akys susiduria.
Hogvartse legilimantija nėra mokoma, jos naudojimas gali būti ribojamas.
Žmogus gali gimti, jau turėdamas legilimanto gebėjimą.
Išimtis: veikėjai, kuriems Maigškųjų gyvūnų kontrolės departamentas (MM4) nesuteikė legilimanto galios, gali naudotis burtažodžiu (Legilimens), tačiau jis suteikia tik minčių perskaitymo galią (t.y., keisti ir valdyti mintis, jas skaityti nesinaudodami burtažodžiu gali tik oficialiai legilimanto galią turintys veikėjai).

Metamorfmagija
Metamorfmagas yra raganos ar burtininko galia keisti išvaizdą nenaudojant multisulčių eliksyro ar kerų.
Ne taip, kaip animagai, metamorfmagai gali įgauti daugybę skirtingų išvaizdos formų. Jie gali keisti lytį ar amžių, atrodyti kaip bet kuris žmogus ar pakeisti tik mažą išvaizdos dalį, pavyzdžiui plaukų spalvą ar nosies formą. Animagų transformacija taip pat yra priklausoma nuo jų valios, tačiau jie gali virsti tik į vieną gyvūną ir tai priklauso nuo žmogaus vidinių savybių. Metamorfmagas gali įgyti gyvūno formą.
Metamorfmagais gimstama, tai nėra išmokstama. Yra pastebimas paveldimumas. Šis gebėjimas pasireiškia vos gimus (pvz., tik gimusiam kūdikiui keičiasi plaukų spalva).
Nėra žinoma, ar metamofrmagai gauna kokius nors mokymus, kaip naudoti savo gebėjimą, ar tiesiog mokosi klaidų ir bandymų metodu. Turint omenyje, koks tai yra retas gebėjimas, mokymai gali būti paprasčiausiai neįmanomi. Žinoma, kad metamorfmagui norint pasikeisti reikia susikaupti, tad tikėtina, kad išvaizdai pakeisti metamorfmagui užtenka to norėti.
Kaip ir dauguma kitų magijos rūšių, metamorfmagija yra priklausoma nuo burtininko vidinės būsenos. Stiprios emocijos (šokas, stiprus liūdesys ir pan.) gali paveikti gebėjimą keisti savo išvaizdą ar netgi iš viso jį panaikinti.
Metamorfmagijos gebėjimas labai padeda maskuojantis. Metamorfmagas gali pakeisti savo išvaizdą taip, kad atrodytų visiškai kaip kitas žmogus ar netgi šmėkla.

Oklumantija
Oklumantija – magiškas sugebėjimas užverti sąmonę prieš legilimantijos atakas. Ji apsaugo nuo legilimanto, kad jis nematytų jausmų ar minčių, taip pat negalėtų daryti jiems įtakos. Žmogus, gebantis naudoti oklumantiją, vadinamas oklumantu.
Paprasčiausia oklumantijos forma yra minčių išvalymas. Sudėtingesnė forma yra dalies minčių užgniaužimas – tų, kurios domina legilimantą. Tokiu būdu oklumantas gali nuslėpti faktą, kad naudoja šį ginklą, tad legilimantas nesupras, kad dalis minčių yra nuslėpta, taip pat - kada jam yra meluojama. Oklumantija reikalauja stiprios valios (panašiai kaip kova su užvaldymo užkeikimu), taip pat emocijų ir proto disciplinos. Oklumantija yra būdas apsiginti nuo Tiesos eliksyro poveikio.
Oklumantija nėra dėstoma Hogvartse, tai yra retas ir sudėtingas gebėjimas.

Šnypštūnas
Šnypštūnas – žmogus, gebantis susišnekėti su gyvatėmis. Tai yra labai neįprastas ir retas gebėjimas, kaip manoma, paveldimas.
Klausantis šios kalbos ji skamba kaip gyvatės šnypštimas, kurio kiti žmonės negali suprasti. Šnypštūnai ne tik susikalba su gyvatėmis, tačiau ir gali daryti joms didelę įtaką. Šnypštūnai šia kalba gali kalbėtis ne tik su gyvatėmis, tačiau ir tarpusavyje. Dažniausiai šnypštūnas turi matyti gyvatę ar kažką panašaus, kad gebėtų kalbėti šia kalba, tačiau labiau patyrusiems šnypštūnams šis apribojimas negalioja.
Gebėjimas susikalbėti su gyvatėmis yra siejamas su juodąja magija. Taip tikriausiai yra dėl to, kad tiek Salazaras Klastuolis, tiek Valdovas Voldemortas buvo šnypštūnai. Tačiau yra žinoma, kad šnypštūnas iš tiesų nebūtinai yra juodosios magijos atstovas.

Rasės

Undinė
Undinės mitinės vandens būtybės, sutinkamos daugelio pasaulio tautų folklore. Undinės vardas kilęs iš žodžio vanduo (tarmiškai vanduo vadintas undeniu) arba yra perimtas iš tą pačią reikšmę turinčio lotynų žodžio undine. Mitų apie gražias mergeles undines nuo seno turėjo ne tik aisčiai, bet ir graikai, albanai, rumunai, rytų ir pietų slavai. Panašios būtybės yra graikų nimfos, lot. undine, germanų Nixe, slavų Rusalka. Jos dažniausiai buvo kildinamos iš paskendusių jaunų merginų ar jaunamarčių vėlių, tik Baltarusijoje kartais jas laikydavo senomis ir vadindavo „vandens bobomis“.
Undinės dar buvo vadinamos upių martelėmis. Senovėje manyta, kad tai merginos, nusiskandinusios dėl nelaimingos meilės ir dievų paverstos undinėmis, kad galėtų keršyti jauniems vyrams už savo likimą ir būti upių bei ežerų globėjomis.
Prie undinių priskiriamos ir deltinyčios, gyvenusios Baltijos jūroje. Tai buvo moterų pavidalo nepaprasto grožio būtybės, apsirengusios drabužiais, panašiais į žuvų žvynus, padabintais perlais. Ant galvos turėjo mažytę gintaro karūną.
Undinės išlipusios į krantą įgauna žmogaus kojas ir gali gyventi kaip žmogus, bet tik diena. Jos iki saulėlydžio turi vėl būti vandenyje, antraip jos visam laikui virs žmonėmis.

Laumė
Laumė – sena bjauri ragana, turinti karpų. Laumės turi keturis kojų pirštus, mėgsta valgyti žmonių vaikus, turi elementarias magijos galias, panašias į trolio. Žiobarai mano, kad laumės yra tikrasis raganų veidas, dėl to jos yra populiarios žiobariškoje literatūroje. Britanijos Magijos ministerija laumes laiko būtybėmis, dėl to kentaurai ir vandeniai nori būti laikomi žvėrimis.
Laumes galima sutikti Skersiniame ir Muštukų skersgatviuose, taip pat Kiauliasodyje. Kai kurios laumės gyvena urvuose.
Sakoma, kad laumės minta vaikais ir žaliomis kepenimis. Nėra tiksliai žinoma, ar tai tiesa, ar tai yra būdas apšmeižti šias būtybes.

Vampyras
Vampyrai – juodajai magijai priklausantys humanoidai, garsūs tuo, kad geria žmonių kraują, įkandę jiems į kaklą. Tai yra gyvųjų numirėlių grupės atstovai. Paprastai jie yra blyškūs ir ištysę, turintys aštrias iltis. Vampyrai pasižymi ilgu gyvenimu. Kokį poveikį vampyrui padarytų žudymo kerai (ar iš viso padarytų), nėra žinoma.
Vampyrai labai nemėgsta česnakų – tai gali būti ginklas prieš šiuos padarus. Jie geria kraują, tačiau gali valgyti ir kitokį maistą.
Egzistuoja Tolerancijos vampyrams asociacija, skirta tam, kad vampyrai ir jų kultūra būtų priimti į magiškąją bendruomenę, nors joje turi prastą reputaciją.
Pusvampyris

Pusvampyris – žmogaus ir vampyro palikuonis. Jie atrodo kaip žmonės, tačiau pasižymi didesnėmis nei žmonių iltimis ir blyškia oda. Ar jie paveldi vampyro savybes (pvz., negalėjimas pakęsti saulės šviesos), nėra žinoma. Pusdampyris yra pusvampyrio ir burtininko palikuonis.

Vela
Vela yra pusiau žmogiškos prigimties būtybė: jauna, graži moteris, pasižyminti baltai auksiniais plaukais ir mėnulio ryškumo oda. Tačiau supykusi vela praranda savo žavesį: išauga aštrus snapas, o iš pečių išdygsta žvynuoti sparnai. Taip pat piktos velos rankose gali atsirasti ugninis kamuolys. Velos pasižymi karštakošiškumu. Šios būtybės yra kilusios iš Bulgarijos, tačiau Delakurų šeima iš Prancūzijos įrodo, kad velų gali būti visoje Europoje.
Jų išvaizda ir šokis hipnotizuoja praktiškai visus vyrus. Šokdamos velos priverčia vyrus elgtis kvailai, jie pradeda imtis bet kokių veiksmų, kad tik prisiartintų prie velos. Taip vyrai siekia sužavėti šias būtybes.
Velos turi savo magiją, kuriai nėra reikalinga burtų lazdelė.
Velos plaukai yra magiški, gali būti naudojami kaip burtų lazdelės šerdis. Tačiau tokia šerdis yra kaprizinga, todėl Olivanderis jų savo versle nenaudojo.
Pusiau vela

Yra žinoma velų, susituokusių su burtininkais, tačiau nėra žinoma, ar kuri nors vela yra susituokusi su žiobaru. Tokios poros vaikai yra burtininkai, paveldėję magijos galias iš tėvo ir grožį iš motinos. Velos genai išlieka bent kelioms kartoms.
Ar velos ir burtininko palikuonys gali svaidytis ugnimi ir supykę keisti išvaizdą, nežinoma.

Vilkolakis
Vilkolakis yra žmogus, Mėnulio pilnaties metu virstantis į panašią į vilką būtybę. Vilkolakiu gali tapti bet kas. Vilkolakį nuo paprasto vilko galima atskirti iš tam tikrų požymių: trumpesnio snukio, žmogiškesnių akių, kuoduotos uodegos ir nevaldomo žmonių persekiojimo. Didžiausias skirtumas tarp vilko ir vilkolakio yra jų elgesys. Vilkai nėra agresyvūs ir žmones puola tik ypatingomis aplinkybėmis. Vilkolakiai puola tik žmones (praktiškai nekelia pavojaus jokiai kitai būtybei) ir tai yra visiškai nekontroliuojama.
Vilkolakiu tampama tuomet, kai žmogus yra užkrečiamas likantropija – magiška liga, plintanti per seiles ir kraują. Tad jeigu žmogui įkanda vilkolakis, auka yra užkrečiama likantropija, kas lemia jos virtimą šia būtybe. Dauguma žiobarų nuo vilkolakio įkandimo miršta, tačiau pasitaiko ir išgyvenančių, kurie, kaip ir burtininkai, patys tampa vilkolakiais. Jeigu žmogui įkando žmogaus pavidalo vilkolakis, auka tikru vilkolakiu netaps, tačiau įgis tam tikrų vilkiškų savybių, pavyzdžiui, gali atsirasti potraukis žaliai mėsai. Nesvarbu, ar įkando vilko, ar žmogaus pavidalo vilkolakis, aukai randai liks visam gyvenimui. Juos galima šiek tiek aptvarkyti naudojant diktono ir sidabro miltelių mišinį.
Norėdamas išsaugoti žmogaus protą, vilkolakis prieš virsmą turi išgerti Antivilkinio eliksyro (Wolfsbane Potion), tačiau jį pagaminti yra labai sunku, be to, jo skonis yra labai šlykštus, o net truputėlis cukraus paverstų eliksyrą beverčiu.
Vilkolakio virtimas į vilką yra labai skausmingas, nemaža dalis įkąstųjų maldauja mirties, nes tai atrodo geriau negu tapimas vilkolakiu. Kelias dienas prieš tai ir po to žmogus būna išbalęs, serga. Kadangi būdamas vilku vilkolakis praranda bet kokį žmoniškumą ir protą, jis gali būti pavojingas visiems žmonėmis, taip pat ir draugams. Tačiau atvirtęs į žmogišką pavidalą vilkolakis atgauna visą žmoniškumą bei atsimena viską, ką patyrė būdamas vilko kailyje.
Būdamas žmogaus pavidale vilkolakis gali būti visiškai normalus žmogus, tačiau kartais pasitaiko ir tokių, kurie kraujo trokšta ir būdami žmogaus pavidale. Nors paprastai įkandimas reiškia, kad auka taps vilkolakiu, užpuolikas kartais perlenkia lazdą ir auką nužudo.
Vilkolakiai pasižymi tuo, kad jie būdami vilko pavidale siekia sužaloti tik žmones ir save. Dėl to jiems yra lengviau tą laiką praleisti su kitais gyvūnais: jiems nebus ką žaloti, dėl to jie nebandys žaloti ir savęs.
Jeigu aplinkui nėra žmonių, kuriuos būtų galima užpulti, arba gyvūnų, kurie padėtų ištverti transformaciją, vilkolakis pradeda žaloti save. Dėl šios priežasties daugelis vilkolakių turi pačių pasidarytus randus, taip pat dėl skausmingų transformacijų atrodo vyresni nei yra.
Jeigu du vilkolakiai susilaukia vaikų būdami vilko pavidale, gimę vaikai yra labai gražūs vilkai, kuriuos nuo šių gyvūnų galima atskirti tik iš beveik žmogiško proto.
Vilkolakių burtininkų pasaulyje yra bijoma net ir tada, kai jie yra žmogaus pavidale. Jiems yra be galo sunku gauti darbą, jie yra diskriminuojami. Doloresa Ambridž buvo išleidusi įstatymą, nukreiptą prieš vilkolakius, kuris praktiškai panaikino šiems bet kokią galimybę gauti darbą. Tačiau po Valdovo Voldemorto žlugimo įstatymas buvo panaikintas. Kingsliui Šeklbotui tapus ministru, vilkolakių situacija pradėjo taisytis, jie nebebuvo taip diskriminuojami.

Būsenos

Vaiduoklis
Vaiduoklis yra kadaise gyvenusio burtininko ar raganos sielos atspaudas, dvasia. Šios bekūnės dvasios arba bijo mirties, arba turi nepaprastais stiprų ryšį su lokacija, kurioje vaidenasi.
Žinoma, kad vaiduoklius traukia tam tikros sritys, dažniausiai jų mirties vieta. Tokiu atveju sakoma, kad vaiduoklis toje vietoje „vaidenasi“. Jie turi ypatingą ryši su ta vieta, ir, pasirodo, prie tokios vietos vaiduoklius galima magiškai pririšti.
Vaiduokliai negali turėti jokios ypatingos fizinės įtakos. Jie matomi, pasirodo kaip pilkai sidabriškos anksčiau gyvenusiųjų šmėklos. Jie gali pereiti per materialius objektus jų nepažeisdami ir nesusižeisdami patys, tačiau sukelia tam tikrus patrukdymus ugnyje, vandenyje ir ore.
Vaiduokliai negali patirti jokio fizinio malonumo, ir jų žinios bei išvaizda išlieka tokia pati, kokią įgavo savo mirtingame gyvenime. Vaiduokliai nežino nieko apie pomirtinį gyvenimą, nes pasirinko iki galo nenumirti. Kai kurie vėliau gailisi sprendimo pasilikti mirtingųjų pasaulyje vietoj to, kad paleistų jame juos laikančias instancijas. Temperatūra aplink vaiduoklį jaučiamai žema, taip pat jų buvimas gali suteikti liepsnoms mėlyną spalvą.
Pereidami kiaurai per gyvus padarus, vaiduokliai sukelia jausmą, tarytum padaras būtų panardintas į ledinį vandenį. Vaiduokliai taip pat gali „beveik“ pajausti maisto skonį perskrisdami per pūvantį ar pelijantį patiekalą. Taip pat vaiduokliai yra besvoriai ir gali skraidyti į visas puses, taip pat juos gali judinti oro gūsiai ar vandens srovės. Vietose, kuriose dažniausiai vaidenasi, vaiduokliai palieka ektoplazmą (žalią, lipnią, klampią substanciją, kuri žalinga žmonėms ir burtininkų laikoma nepatogia ir nepageidaujama nešvara). Kartais vaiduokliai būna magiškai susieti su veidrodžiais, taip sukurdami reiškinį, žinoma apsėsto veidrodžio vardu.
Vaiduoklio neįmanoma sunaikinti, tačiau jis gali būti sustingdytas basilisko žvilgsnio. Vaiduoklius taip pat atstumia magiška šviesa bei kerai, skirti pašalinti ektoplazmai.
Pavertus personažą vaiduokliu, personažas juo taps visam laikui ir įgis vaiduokliui būdingus gebėjimus. Jei vaiduokliu verčiamas mokinio personažas, tai toks personažas tampa pilnateisiu nariu (praranda mokinio statusą). Tapimas vaiduokliu negrįžtamai atima visas turėtas galias ir/ar rases (jeigu vampyras (ar kitos rasės veikėjas) tampa vaiduokliu, postuose galima minėti, kad vaiduoklis yra vampyras, tačiau jokių vampyriškų galių jis nebeturės (t.y., nebegalės įkąsti ir panašiai)). Jeigu vaiduoklis pasilieka gyventi Hogvartse, atitinkamiems profesoriams davus realų leidimą, vaiduoklis gali vaidentis pamokose.
Personažo, paversto vaiduokliu, negalima grąžinti į mokinius naudojant koledžo keitimo ir kurso prekes, taip pat negalima keist antraštės naudojant profesijos prekę. Vaiduoklio personažui panaudojus bet kurią iš šių prekių, viskas bus atstatyta į vaiduoklio būseną ir pinigai nebus grąžinti.